Parazitiniai užkrėtimai yra tokie paplitę visame pasaulyje, kad maždaug 30% pasaulio gyventojų yra užsikrėtę kokiu nors parazitu. Be to, tai yra minimalus įvertinimas: kai kurie šaltiniai kalba apie 80–90% žmonių užsikrėtimo.
Atsižvelgiant į tai, nepaprastai svarbu kuo daugiau žinoti apie parazitus, kaip jie patenka į organizmą, simptomus ir gydymo būdus.
Parazitų tipai, galintys užkrėsti žmones
Parazitų, galinčių užkrėsti žmogaus kūną, skaičius yra nuostabus.
Be to, žmogaus parazitai priklauso skirtingoms gyvų būtybių grupėms, o tai paaiškina jų poveikio ir vidaus organų pažeidimo specifiką.
Žmogaus parazitai priklauso šioms grupėms:
- Kirminai (į kirmėlę panašūs helmintai). Paprastai tai yra ilgi ir stori kirminai, gyvenantys žmogaus virškinimo trakte (apvaliosios kirmėlės, kaspinuočiai ir pan.).
- Vabzdžiai, voragyviai (ypač erkės, utėlės). Šiai grupei priklauso ne tik dideli gyviai, bet ir mikroskopiniai (pavyzdžiui, demodex erkės).
- Mikroorganizmai (bakterijos). Dauguma parazitinių mikroorganizmų veikia šeimininko centrinę nervų sistemą ir yra labai sunkiai gydomi.
- Įvairių vabzdžių (daugiausia musių) lervos. Ryškus atstovas yra pūslių lervos, kurios sukelia miazių vystymąsi.
- Pavienės gyvos būtybės iš gyvūnų tipų, kurių dauguma rūšių nėra parazitai. Pavyzdžiui, paprastoji vandelija (candiru), kuri parazituoja žmogaus šlapimo pūslėje. Tai viena iš nedaugelio žuvų rūšių, kuri yra parazitas.
Žmonių užkrėtimo parazitais būdai
Yra keletas žmonių užsikrėtimo parazitais mechanizmų. Verta manyti, kad dažnai infekcijos keliai (vadinamieji įėjimo vartai) vaidina svarbų vaidmenį tolesnėje helmintozės prognozėje.
Užsikrėsti parazitais galima šiais atvejais:
- asmeninės ir bendrosios higienos taisyklių nepaisymas, ypač jei higienos taisyklės pažeidžiamos sistemingai;
- kontaktas su sergančių žmonių ar gyvūnų biomedžiaga (aktualu veterinarijos gydytojams ir laborantams gydymo įstaigose);
- neperdirbto ar nepakankamai perdirbto maisto, taip pat tų produktų, kurie buvo laikomi nesilaikant standartų, vartojimas;
- gyventi antisanitarinėmis sąlygomis;
- gerti skysčius arba maistą, užterštą dirvožemiu ar išmatomis;
- plaukiojimas užterštuose vandens telkiniuose arba buvimas arti jų, ypač basomis;
- lankymasis atogrąžų šalyse, kuriose yra daugybė parazitų, kuriems kitų šalių gyventojų imuninė sistema nėra pritaikyta;
- vabzdžių įkandimai (daugiausia kraujo siurbimo), o įkandimai per drabužius taip pat yra pavojingi;
- paliktos atviros ir negydomos žaizdos, į kurias gali patekti ir parazitiniai mikroorganizmai, ir vabzdžių lervos (pavyzdžiui, užsikrečia miazėmis).
Pavojingiausių parazitų sąrašas
Netgi NVS šalyse parazitų rūšių skaičius yra tiesiog milžiniškas, jau nekalbant apie atogrąžų šalis. Tačiau yra labiausiai paplitusių ir pavojingiausių parazitų, kurių užsikrėtimo rizika yra didelė net ir laikantis higienos taisyklių bei rekomendacijų dėl maisto perdirbimo ir laikymo.
Mes kalbame apie šiuos kirminus:
- Ascaris lumbricoides (žmogaus apvaliosios kirmėlės) yra askaridozės sukėlėjas. Aptinkama visur, viena iš labiausiai paplitusių parazitinių ligų buvusios Sovietų Sąjungos šalyse.
- Echinococcus granulosus ir Alveococcus multilocularis yra atitinkamai echinokokozės ir alveokokozės sukėlėjai. Sunkios ligos, dažnai negydomos ir sukeliančios paciento negalią arba mirtį.
- Taenia solium (kiaulinis kaspinuočiai arba ginkluotas kaspinuočiai) – cisticerkozė ir taeniazė. Taeniasis retai sukelia rimtų pasekmių, tačiau gali sukelti mirtiną cisticerkozę.
- Dirofilaria repens ir Dirofilaria immitis yra dirofilariazės sukėlėjai. Liga pavojinga, nes parazitai gali įsikurti širdies raumenyje, akyse ar žarnyne, pastaruoju atveju sukelti jo obstrukciją. Parazitus perneša širdies kirmėlėmis užsikrėtę uodai.
- Toxoplasma gondii yra toksoplazmozės sukėlėjas.
- Taeniarhynchus saginatus (galvijų kaspinuočiai arba plikas kaspinuočiai) yra taeniarynchozės sukėlėjas.
Bendras parazitų organizme simptomų sąrašas
Klinikiniai parazitinių užkrėtimų požymiai yra tokie įvairūs, kad remiantis vien jais neįmanoma nustatyti diagnozės net ir pačiose akivaizdžiausiose situacijose.
Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad kartais skirtingiems taksonams (grupėms) priklausantys parazitai turi bendrų simptomų, o tai tik apsunkina diagnozę.
Tačiau dažniausiai kiekvienas parazitas, patekęs į žmogaus organizmą, sukelia savo, gana specifinius simptomus.
Apskritai invazijos simptomai žmonėms gali būti tokie:
- Įvairaus intensyvumo galvos skausmas, dažnai išprovokuojantis vėmimo priepuolį arba rečiau epilepsiją.
- Pykinimas, kuris išlieka visą dieną ir kartais sukelia vėmimą (pacientui nepalengvėja).
- Nuotaikų kaita, apatija, depresija, padidėjęs nerimas.
- Padidėjęs seilėtekis, dujų susidarymas (vidurių pūtimas) ir prakaitavimas.
- Košmarai, trunkantys kasdien daugiau nei savaitę.
- Pažeisto organo skausmas, paprastai nuobodus su trumpais sustiprėjimo priepuoliais per dieną.
- Svetimkūnio pojūtis pažeistame organe, kartais judesio pojūtis organo viduje.
- Tachikardijos priepuoliai arba, daug rečiau, bradikardija (sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis).
- Alerginio dermatito atsiradimas ant odos ir uždegiminiai bėrimai, kurie nepraeina kelias savaites.
- Padidėjęs arba, daug rečiau, sumažėjęs apetitas. Kartais šis simptomas derinamas su skonio pasirinkimų iškraipymu (pacientas nori valgyti kreidą, akmenį, popierių ir pan.).
- Jau gyjančios (su granuliacijos) žaizdos skausmas, kuris gali reikšti, kad į žaizdą pateko musės lervos ar kiti vabzdžiai.
- Odos ataugos (kapsulės), dažnai tarnaujančios kaip parazitinių vabzdžių lervų rezervuarai.
Diagnostikos metodai
Kaip minėta anksčiau, parazitų užkrėtimo diagnozė yra labai svarbi, nes gydymas negali pasikliauti vien tik simptomų kontrole. Būtina tiksliai nustatyti parazito priežastį ir tipą bei specialiai jį gydyti.
Norint diagnozuoti parazitus žmonėms, naudojami įvairūs metodai, būtent:
- fibrogastroduodenoskopija (FGDS), siekiant nustatyti kirminus virškinimo trakte;
- išorinis odos, akių gleivinės, plaukų tyrimas;
- biocheminiai ir klinikiniai kraujo tyrimai, įskaitant antikūnus prieš parazitinius individus arba jų lervas;
- išmatų tyrimas, ar nėra parazitų fragmentų (segmentų) arba jų kiaušinėlių/lervų/cistų;
- biopsija iš pažeisto organo arba odos ataugos, kuri yra svarbi miazėms diagnozuoti;
- skreplių ir seilių analizė mikroskopiniams parazitams nustatyti;
- kūno paviršiaus įbrėžimų ar biomedžiagos analizė.
Į ką turėčiau kreiptis dėl diagnozės ir gydymo?
Jei turite parazitinės invazijos simptomų, negalite savarankiškai diagnozuoti ir, ypač, gydytis. Tai kupina rimtų pasekmių, įskaitant mirtį (kirmino prasiskverbimas į kvėpavimo takus, kirmino mirtis su vėlesnėmis alergijomis ir pan.).
Įtarus helmintozę, reikia kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją, infekcinių ligų specialistą ar parazitologą. Dėl vietinių simptomų, jei skauda vieną iš virškinamojo trakto organų, plaučius, galvą ar raumenis, reikia kreiptis atitinkamai į gastroenterologą, pulmonologą, neurologą ir chirurgą. Jei odos ar plaukų problemos paūmėja, reikia kreiptis į dermatologą ar trichologą.
Laiku konsultuojantis su gydytoju ir laiku pradėta terapija sumažina parazitų užkrėtimo pasekmes iki minimumo. Tuo pačiu metu ankstyvas kontaktas su gydytoju gali būti labai naudingas esant sunkioms helmintinėms invazijoms (echinokokozei, cisticerkozei ir pan.), į kurias kreiptasi pavėluotai, dažnai iš viso nebegalima gydyti.
Parazitų gydymo metodai
Žmonių parazitų gydymas daugeliu atvejų atliekamas dviem būdais: arba naudojant vaistų terapiją, arba naudojant chirurginę intervenciją. Kartais šie du metodai taikomi kartu, o tai svarbu sergant ypač sunkiomis parazitinėmis ligomis (echinokokoze, masine askaridoze, centrinės nervų sistemos cisticerkoze).
Chirurginė operacija atliekama esant parazitų aspiracijai (užsikimšumui) vidaus organams (žarnynui, kvėpavimo organams, kraujagyslėms ir kt.) arba odai (erkėms). Taip pat operacijos pagalba parazitai šalinami iš tų vietų, kur pavojinga jų mirtis vartojant vaistus (akys, centrinė nervų sistema, širdis, inkstai ir pan.).
Kai į organizmą patenka parazitinės lervos (miozė), vienintelis priimtinas gydymo būdas yra chirurginis gydymas.
Prevencijos taisyklės
Jei laikysitės helmintozės prevencijos taisyklių, šimtaprocentinės apsaugos nepasieksite. Tačiau tai nėra priežastis jų nepaisyti. Tyrimai rodo, kad jei laikomasi helmintozės profilaktikos taisyklių, infekcijos beveik visada atsiranda dėl individualių žmogaus organizmo savybių arba dėl lėtinių ligų.
Pasirodo, prevencija yra labai svarbi ir veiksminga. Norint apsisaugoti nuo helmintų infekcijų, pakanka laikytis šių paprastų taisyklių:
- Maistas turėtų būti vartojamas tik įsitikinus, kad jis buvo tinkamai laikomas ir apdorotas;
- Plaukti reikėtų tik žinomuose ir sanitarinės epidemiologinės stoties patikrintuose rezervuaruose;
- Reikia gerti išvalytą (filtruotą) vandenį, stengiantis vengti šulinio ar šaltinio vandens;
- po kontakto su gyvūnais, net ir trumpalaikiu (glostant katę ar šunį gatvėje), reikia kruopščiai nusiplauti rankas su muilu ir išvalyti tas drabužių vietas, su kuriomis gyvūnas kontaktavo;
- nepaisykite higienos, tiek asmeninės, tiek buto: oras turi būti šviežias (tam reikia reguliariai vėdinti kambarį), pats kambarys turi būti švarus;
- Perkant mėsą, reikėtų paprašyti pardavėjo licencijos ir dokumentų apie valstybinių priežiūros institucijų atliekamą mėsos tikrinimo tvarką.